1471 m. balandis

Ateina šaukimas iš uzurpatoriaus Edvardo, ir mano vyras išjoja savo kariaunos priešaky prisidėti prie naujo valdovo. Jis taip skuba, kad pusė vyrų išeina neapginkluoti, o vyriausias jo arklininkas lieka prižiūrėti, kad nusmailintos lazdos ir naujai nukalti kardai būtų sukrauti į vežimus ir pasivytų vyrus.

Stoviu arklidžių kieme ir stebiu, kaip vyrai rikiuojasi. Daug jų tarnavo Prancūzijoje, daugeliui teko kautis ankstesniame anglų kare. Ši vyrų karta įpratusi prie kautynių, užgrūdinta pavojų ir pažinusi žiaurumus. Vieną akimirką suprantu, kodėl mano sutuoktinis taip ilgisi taikos, bet prisiminusi, kad stojo ne to karaliaus pusėn, vėl užsiplieskiu pykčiu.

Henrikas išeina iš namo avėdamas geriausius batus, apsisiautęs storu kelioniniu apsiaustu, kurį man paskolino, kai jojome aplankyti mano berniuko. Tada džiaugiausi, kad jis toks švelnus, bet dabar jis mane nuvylė. Žvelgiu į jį rūsčiai ir nepaisau kaltos jo veido išraiškos.

— Tu atleisi man, jei nugalėsime ir parvešiu sūnų namo? — su viltimi pradeda jis.

— Jūs būsite priešiškose pusėse, — atremiu šaltai. — Jūs kausitės vienoje, o mano svainis ir sūnus — kitoje. Prašote manęs tikėtis, kad mano svainis Džasperas bus nugalėtas arba užmuštas. Nes tik tokiu atveju mano sūnui reikės naujo globėjo. Negaliu atleisti.

— Ko gero, — atsidūsta jis. — Ar palaiminsi mane?

— Kaip galiu palaiminti, kai jūsų pasirinkimas prakeiktas? — stebiuosi.

Jis daugiau nebesišypso.

— Žmona, ar melši už mane, kol būsiu išvykęs?

— Aš melsiu, kad atsitokėtumėt ir pakeistumėte pusę mūšio įkarštyje, — pareiškiu. — Galite pasielgti šitaip ir išeiti nugalėtojai. Tada melsiu, kad laimėtumėt.

— Tai būtų neprincipinga, — pastebi jis.

Tada priklaupia ir pabučiuoja man ranką, o aš užsispyrusi nepalaiminu kita ranka. Vyras pakyla ir nupėdina prie pakylos užsėsti ant žirgo. Išgirstu, kaip kriukteli ant jo ropšdamasis, ir man pasidaro gaila nebejauno žmogaus, kuris taip nemėgsta palikti namų, o yra verčiamas išjoti į karą karštą pavasario dieną.

Henrikas apgręžia savo žirgą ir pasaliutuoja man ranka.

— Viso gero, Margareta, — taria. — Aš sakau: „Telaimina tave Dievas“, net jei neatsakai tuo pačiu.

Pagalvoju, jog negražu stovėti šitaip nuleidus rankas prie šonų, susiraukus. Bet nepalydžiu jo oro bučiniu, nepalaiminu, neliepiu saugiai grįžti namo. Išleidžiu vyrą neištarusi nė žodžio, neparodžiusi jokio meilės ženklo, nes jis keliauja kautis už mano priešą ir nuo šiol yra mano priešas.

Gaunu iš jo žinių po kelių dienų. Antrasis jo ginklanešys skubiai grįžta namo paimti jo šarvų pažastinių skydelių.

Jis atneša testamentą, kurį paskubomis brūkštelėjo mano vyras, įsitikinęs, kad mūšis neišvengiamas. „Kam jis? Negi jis tikisi žūti?“ — klausiu ginklanešio, kai įteikia testamentą man saugoti.

— Jis labai nusiminęs, — sąžiningai atsako tarnas. — Ar perduoti jam kokią žinią, kad pralinksmėtų?

— Jokios, — atšaunu nusisukdama.

Joks vyras, kuris kovoja po Jorkų vėliava prieš mano sūnaus interesus, nesulauks viltingos žinutės. Kaip galėčiau? Meldžiuosi, kad Jorkas būtų sutriuškintas. Turiu melstis, kad mano vyras būtų nugalėtas. Melsiuos, kad liktų gyvas, bet, jeigu atvirai, Dievas mato, nieko daugiau negaliu padaryti.

Tą naktį, visą naktį praleidžiu ant kelių melsdama pergalės Lankasteriams. Tarnas minėjo, kad jie susirinko šalia Londono ir trauks prisijungti prie tūkstantinių mūsiškių pajėgų kažkur netoli Oksfordo. Edvardas atžygiuos su saviškiais didžiuoju vakariniu keliu, ir priešininkai susitiks pakeliui. Aš tikiuosi, kad Varvikas išplėš pergalę mūsų karaliui, nors abu Jorkai, Klarenso hercogas Džordžas ir Ričardas iš Glosterio, pažadėjo pagalbą savo broliui. Varvikas labiau patyręs, jis pats Jorko sūnus išmokė visko, ką šie išmano apie karybą. Ir Varviko jėgos didesnės. Be to, jis gina įstatymą. Mūsų karalius, įšventintasis monarchas, šventasis, laikomas Londono Taueryje uzurpatoriaus Jorko įsakymu. Kaip Dievas galėtų leisti nugalėti jo kalintojui? Tegu mano vyras kaunasi Jorkų pusėje, turiu melsti už jo pralaimėjimą. Aš už Lankasterius, aš už savo karalių, aš už Džasperą ir savo sūnų.

Kasdien siunčiu žmogų į Gilfordą tikėdamasi, kad ten iš Londono raiteliai atneš žinių apie kautynes. Bet niekas nieko nežino, kol raitas ant vogto žirgo grįžta vienas mūsiškių anksčiau už kitus pranešti, kad mano vyras Henrikas yra sužeistas, galynėjasi su mirtimi. Išklausau jo viena arklidžių kieme, kol kažkas pasirūpina atsiųsti man damą, kuri įsitveria man į parankę, kad nesusmukčiau, kol žmogus pasakoja apie permainingą mūšio eigą ir sumaištį. Tvyrojęs tirštas rūkas, fronto linija apsisuko, Oksfordo grafas lyg ir pakeitęs puses. Kilusi panika, kai jis atakavo mūsiškius iš šono. Tada Edvardas išniro iš rūko ir puolė kaip pats velnias, Lankasterių pajėgos pakriko.

— Reikia parsivežti jį namo, — sakau. Ir pasisukusi į ginklanešį paliepiu: — Paruoškite vežimą, įklokite duknas ir visa kita, ko gali prireikti. Tvarsčius kokius nors, vaistų.

— Surasiu gydytoją, kad palydėtų jus, — atsako ginklanešys. Priimu tai kaip priekaištą, kad esu netikusi slaugė ar vaistininkė.

— Ir kunigą, — priduriu. Matau, kaip jis krūpteli pagalvojęs, kad jo šeimininkui gali prireikti paskutinio patepimo, kad gali atsisveikinti su šiuo pasauliu.

— Vykstame nedelsdami, — nurodau. — Šiandien.

Joju lėto vežimo priekyje, bet kelionė ilga — Barnetą pasiekiu tik tada, kai klampų kelią paslepia tamsa. Pakeliui prasilenkiame su vyrais, maldaujančiais padėti pasiekti namus arba tysančiais palei gyvatvorę ir mirštančiais, nes nesulaukė bičiulių ir giminių pagalbos. Kartais tekdavo pasitraukti nuo kelio, nes pasirodydavo ginkluotų vyrų būrys, skubantis prisijungti prie pagrindinių kovojančių kariuomenių. Matau šiurpių vaizdų: vyrą pusiau nukirstu veidu, kitą — rišantį marškinius ant pilvo, kad nevirstų viduriai. Prasilenkiame su pora svirduliuojančių kaip girtuoklių vyrų— vienas padeda antram, vienakojui, pasiekti namus. Joju šalia kelio per laukus, kad nereikėtų žiūrėti į merdėjančius nelaimėlius, kad niekas nepuldinėtų prie manęs. Stengiuosi nepastebėti išmėtytų ginklų, tysančių tarsi laukuose augantys keisti, šiurpūs vaisiai lavonų.

Matau moteris tarsi varnas, besilankstančias virš mirštančiųjų, purtančias jų drabužius, ieškančias pinigų ar brangenybių. Kartais prie mano žirgo prisiplaka koks pabėgęs arklys, ieškantis draugijos ir nusiraminimo. Pastebiu kelis riterius, kurie buvo nuvilkti nuo balnų ir nužudyti ant žemės; vieną šarvai taip puikiai saugojo, kad jis ir mirė su jais suknežinta į šalmą galva. Kai plėšikautojas trukteli šalmą į viršų, numauna su visa galva ir pro šalmo groteles kliūsteli smegenys. Sugniaužiu rožinį, kalbu „Sveika, Marija“, kad neišvirsčiau iš balno ir neapsivemčiau. Mano žirgas žengia apdairiai tarsi pasibjaurėjęs kraujo tvaiku ir jausdamas, kad apylinkės pavojingos. Nė nenumaniau, kad gali būti šitaip blogai. Net nesapnavau šito.

Negaliu patikėti, kad ir Žanai D’Ark taip buvo. Visada įsivaizdavau ją ant balto žirgo su lelijų ir angelų vėliava, švarią. Nepagalvojau, kad žengė per skerdynes, privalėjo, kaip dabar joju pati. Tokia Dievo valia, kartais ji priima keistą ar siaubingą pavidalą. Nežinojau, kad mūšių dievas toks piktas. Negalvojau, kad šventumas gali sukelti tokią kančią. Jaučiausi keliaujanti per mirties šešėlių slėnį, pati buvau kaip mirties pranašė, nes nedalijome vandens, nors vyrai tiesė į mane rankas, rodydami į kruvinas lūpas išmuštais dantimis. Nedrįsome sustoti ir pagirdyti bent vieną, nes supultų visi, todėl vyriausiasis arklininkas išjodavo į priekį su botagu ir šaukdavo: „Kelią ledi Margaretai Staford!“, o sužeistieji klupinėdami traukėsi ir dangstėsi galvas nuo botago.

Žvalgas grįžęs papasakoja, kad mano vyrą surado priglaustą Vetstouno užeigoje. Nusekame jį pažliugusiais keliais į mažą kaimelį. Tai tiesiog kaimo smuklė su dviem kambarėliais užsukantiems keliautojams. Labai nenoriai nulipu nuo arklio, atsistoju ant žemės, kuria vaikšto gyvi numirėliai. Bet nusėdu ir užeinu. Siaubingai bijau rasti vyrą žiauriai sumaitotą kaip tie kelyje arba perkirstą kovos kirviu, bet randu jį gulintį galiniame kambarėlyje tvirtai apsirišusį pilvą skara. Auganti raudona dėmė liudija, kad žaizda vis dar kraujuoja. Henrikas pasuka galvą man įėjus ir išspaudžia šypseną.

— Margareta, tau nereikėjo atvykti.

— Man niekas negresia, atvykau su vežimu parsivežti jus namo.

Vyro veidas nušvinta vien paminėjus namus.

— Džiaugsiuos juos išvydęs. Buvo valandėlių, kai jau nesitikėjau išvysiąs namus.

— Ar mūšis buvo žiaurus? Ar Jorkai nugalėjo? — klausiu nedrąsiai.

— Taip, — linkteli jis. — Išplėšėme puikią pergalę. Užpuolėme juos iš slėnio rūke, o jų buvo dvigubai daugiau nei mūsų. Tik Jorkas būtų taip išdrįsęs. Man regis, jis neįveikiamas.

— Vadinasi, viskas baigta?

— Ne. Lankasterių karalienė išlaipino savo kariauną kažkur prie Devono. Visi, kurie galėjo paeiti, susirinko ir Edvardas skuba atkirsti ją, kol nepasiekė įtvirtinimų Velse.

— Velse?

— Ji skuba pas Džasperą, — paaiškina vyras. — Ji žino, kad jos sąjungininkas Varvikas negyvas, jo armija sutriuškina, bet jeigu pasieks Džasperą ir jo velsiečius rekrūtus, galės kovoti toliau.

— Vadinasi, Edvardas gali pralaimėti ir visa tai... — mąstau apie šliaužiančius keliu į pietus vyrus, kurie staugia iš skausmo... — visa tai bus perniek.

— Visa tai visada perniek, — pritaria Henrikas. — Dar nesupratai? Kiekviena mirtis beprasmė; kiekvienos reikėjo vengti. Bet jeigu Edvardui pavyks įveikti karalienę ir įkalinti kartu su vyru, viskas tikrai pasibaigs.

Išgirstu atjojusio gydytojo arklį ir nueinu jo įleisti.

— Gal pasilikti su jumis ir padėti? — klausiu be didelio noro.

— Išeik, — pasiūlo Henrikas. — Nenoriu, kad tai matytum.

— Kaip sužeidė?

— Kirto kalaviju per pilvą, — atsako jis. — Eik ir pasirūpink, kad įkurtų tau stovyklą lauke už šitos smuklės. Čia nėra jokios lovos. Ir įsitikink, kad tave ir tavo turtą saugos sargybinis. Geriau jau nebūtum atjojusi.

— Turėjau, — atsakau. — Kas kitas?

Vyras kreivai šypteli.

— Džiaugiuosi tave matydamas, — sako. — Aš taip bijojau prieš mūšį, kad net parašiau testamentą.

Stengiuosi užjaučiamai šypsotis, tik bijau, kad jis supranta, jog laikau bailiu ir išdaviku.

— Ką gi, kas buvo, tas buvo. Dabar eik, Margareta, ir paprašyk smuklininkės surasti tau vakarienę.

Aš nepaklausau vyro nurodymo. Žinoma, kol jis, sužeistas didvyris iš Jorkų, tyso apšniaukštoje smuklėje, o gydytojas tvarsto, Anglijos karalienė kaip įmanydama greičiau skuba pas mano sūnų ir vienintelį tikrą draugą, Džasperą, įsitikinusi, kad jis apsiginklavęs ir surinkęs vyrus stos jos pusėn. Pasišaukiu vaikinuką, kurį išsiųsiu prieš save, jauną, ištikimą ir mitrų. Įteikiu jam laiškelį, adresuotą Džasperui, ir prisakau kuo skubiau lėkti į vakarus, susirasti po Lankasterių vėliava žygiuojančius į Velsą ir prie mano svainio prisijungti ketinančius vyrus. Liepiu jam prieiti prie jų kaip draugui ir liepti perduoti grafui laišką, už ką bus gausiai atsilyginta. Rašau:

Džasperai,

Mano vyras pakeitė stovyklą, dabar jis mūsų priešas. Rašykite man asmeniškai ir iš karto, kokia jūsų padėtis ir ar mano berniukas saugus. Edvardas čia, prie Bameto, išplėšė pergalę ir dabar žygiuoja surasti jūsų ir karalienės. Karalių paliko uždarytą Taueryje, Londonui pavojus negresia. Jis žino, kad karalienė jau išsilaipino, ir spėja, kad traukia susitikti su jumis. Telaimina ir tesaugo jus Viešpats. Tegu globoja mano sūnų, o jūs sergėkite jį kaip savo akį.

Neturiu nei vaško, nei antspaudo, todėl tik dukart perlenkiu laišką. Nieko tokio, jei kas ir perskaitys. Tai atsakymas, kuris daug pasakys. Ir tik tada, tik tada einu susirasti, kas paruoštų man ko užvalgyti ir duotų gultą nakvynei.